Savaitės, mėnesiai, netruks praeiti metai – Lietuvos tūkstantmečio dainų šventę „Amžių sutartinė“ priglobė praeitis. Neištrynė iš atminties, nenuklojo dulkėmis, bet saugiai patalpino į svarbiausių mūsų laikmečio įvykių lobyną. Ir suteikė matymo perspektyvą, galimybę išmatuoti, įvertinti. Dainų šventę „Amžių sutartinė“ galėtume pavadinti svarbiausiu Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio renginiu, viena didingiausių, ryškiausių, idėjų ir meninių sprendimų požiūriu brandžiausių Lietuvos dainų švenčių, o gal  net apskritai mūsų kultūros istorijos įvykiu.

Drąsiai tai galime tvirtinti, nes ši šventė nebuvo kažkieno, pasisavinta, privatizuota. Ji buvo mūsų visų. O mūsų išties buvo labai daug. Bet gal net svarbiau, kokie tuomet tapome.

Buvome jos kūrėjai – natomis ir žodžiais, šokio judesiais ir balsais, darbais ir tiesiog buvimu. Buvome vieningi – bičiuliai ir broliai, vienos Tėvynės sūnūs ir dukros, kaip gražiausiais Sąjūdžio laikais. Buvome nušviesti – dainos, šokio, muzikos, tos, kuri tik čia tegali rastis, skambėti, nes gimė iš mūsų žemės grožio, mūsų tėvų ir protėvių dvasios, istorinės patirties, tik mums suvokiamų sąmonėje įsirėžusių ženklų, tauriausių mūsų tautos pradų. Buvome gražūs – amžių ir sutartinių išmokyti darnos. Šventėme Tūkstantmetį, savo radimąsi iki jo ir savo esatį… Buvome laimingi. Šitą laimės pojūtį – kad turim savo didingą Tėvynę, kad gebam ja džiaugtis, kad esam kūrybinga, laisva, susitelkusi visuomenė ir tauta – išauginom virš bet kokios sugraduotos skalės.

Visa tai, kaip ryškus ir nepaneigiamas liudijimas, kaip tuomet tvyrojusios dvasios dokumentas, šviesos rašmenys, foto-grafija atsispindi Gintaro Balionio, Karlo (Artūro Moisiejenko), Juozo Siruso, Martyno Siruso, Martyno Vidzbelio nuotraukose. Jos jautriai, subtiliai ir esmingai „sugaudė“ ir išsaugojo ne tik šventės didybę, gražiausias akimirkas, bet ir jos dalyvių bendrakūrėjų švytėjimą – kiekvieno, nuo mažiausio iki  senolio, nuo studento choristo iki kaimo griežėjo.

Žvelkime į šias fotografijas ir dar sykį, nors trumpam, susigrąžinkime 2009-ųjų liepos pradžioje patirtą jauseną – džiaugsmą, pilnatvę, orumą ir pasididžiavimą. Ir neleiskime, kad tai įveiktų negandos.

Parodos rengėjai:

Lietuvos liaudies kultūros centras

UAB „Tisena dizainas“